Kai vėl nerūpi, kai vėl lengviausia išeitis yra nusigerti. Kai vėl matai viską, išgyveni tai vėl ir vėl kai tik prisimeni. Ir stebiesi, kaip žmonės gali taip baisiai apsileisti. Tyliai pagalvoji sau: tikriausiai aš taip pat daryčiau. I'm tired to live among them.
Pavargau daryti, stengtis dėl kažko gerovės, kai patys nesistengia. Pavargau būt priekaištas už jų gyvenimus. Už artimiausių žmonių gyvenimus. Pavargau juos mokyti kaip reikia gyventi: jie turėtu išmokinti mane. Gal tiesiog tai nulemia mano didelė priešingybė žalingams įpročiams (o jau ir ja pradėjau abejoti, ar verta taip labai priešintis..). Kai nuo melo bėgi ir vėl atsitrenki į jį. Kai sprunki nuo betko, atsitrenki į tą betką. Nėra kur pasislėpti, nėra kaip būti nematomam ir pačiam nieko nematyti.
Sunku matyti, kaip viskas ritasi žemyn.. Kai pasiekia tą nulinę ribą.. - viskas tuom nesibaigia. Nes juk tam ir sukurta neigiama skalė!
Melas visur, apgavystės. Nepasitikėjimas, smerkimas. Degradacijos pasienis visai čia pat - sunku išbūti kažkuom teigiamam tarp tokių. Ir niekaip negauti to, ko nori. Tik visiem dalinti tai, ko nori jie. Ir žinoti, kad niekada man nebus už tai atlyginta. Tiesiog nebebus kam tai padaryti.
Visi turi pasikeisti. Iš pagrindų. Pradėkit nuo darželio.
There's no persons you could trust.
No others, no humans...
Just empty worlds of everybody's lies
There's no others, there's no others.
I'm tired to live among them
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą