Tiek daug neperskaityta, tiek nesužinota, tiek nenugyventa ir tiek dar nepajusta.
Viskas stebima šaltom akim, stiklo apgaubty sėdima ir mąstoma. Būnama nautraliam, bet tik ne dugne. Sėdėti tykiai, eiti ramiai, nevarginant savo nervų, kurie dažniausiai būna išjudinti be reikalo, užtat jų sustabdymas kainuoja daugiau.
Viršugalvis po stogu, žvilgsnis abejingas.
Galvoje miškai su giriom, tankumyniški krūmynai ir NEI VIENO paprasto kirmino, kuris be vargo galėtų sukelti sąmyšį tavo nervų ląstelėse.
Gilūs ir banguoti vandenynai, tikri dalykai aplink. Iš trupinių sudėtos vizijos ir po truputį užgimstantys jausmai, kurie niekuo gyvu neiškils ir per savo trumpą egzistencijos laiką niekada neplūduriuos paviršiuje.
Sistemos tikslingumo laidotuvės ir sūrių popkornų dėžutė bestebint absurdo scenas, per kurias smegenys atsisako veikti ar bandyti surasti prasmę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą