or Escape from Hellview, nvm...
Nedažnai užeina noras išreikšti save kažkaip, kažkuom, bet dažnai tiesiog nėra kaip. Tokie būdai dar nesugalvoti.
Ypač tada, kai išgirsti arba pamatai tai, kas tau yra itin artima ir tuo pačiu nepatirta. Pereina šiurpas, kai supranti, kad tai tau labai daug reiškia. Tada ateina įkvėpimas... Tada, kai to mažiausiai tikiesi. Užsimanai būti tuo, kuo norėjai būti anksčiau. Atsiranda iš kažkur jėgų tuo būt. Ir pradedi nekęst pilkos masės. Tiek išverstaskūrių, tiek dviveidžių, triveidžių, n-veidžių, kaukėtųjų, veidmainių, tiek bekiaušių, tiek JŲ DUCHŲ!, gėjų, pedikų... Viso to žmonijos juodojo lopšio, kurie pagarbą vaidina esą užsitarnavę. Kurie tik verkia užuot ėmęsi veikt ką nors.
Norisi stot. Apsidairyt ir pagalvot, ką galėtum nuveikti dar, kas padėtų tau pasiekti tikslą. Kad ir smulkmenėlę - ir tu būsi arčiau savo svajonės. Paskui kad ir ką bedarytum, kad ir kaip savim bebūtum, tu eini tikslo link, svajonės galo link. Nesakau, kad būtinai svajonės išsipildymo link, nes ji gali ir neišsipildyti, nes gali stengtis per mažai. Tad būtinai turi apgalvoti ką veiksi toliau, kad vėliau nekaltintum savęs, kad per mažai įdėjai pastangų. Arba ateis 2012-ųjų galas ir tu stenkis nesistengęs. Bet man dzin, kolokas tikiu, kad viskas bus gerai ir vilties neprarasiu. Kolkas tik tai mane palaiko.
Kaip aš dievinu keistenybes! Dalykus, apie kuriuos reikia gerokai pasukt galvą. Myliu kitoniškumą, kuris pasiekia tamsiausias ir slapčiausias smegenų kerteles, kurios nėra dažnai naudojamos. Darai keisčiausius dalykus, kurie atrodo keistai normalūs.
Things may seem strange to others, are pretty normal to us.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą