Ūkanota tyla. Štai kas man padėtų. Tyla laukuose arba toli nuo čia. Per daug mąstau, per daug viskas pinasi į vieną, tada gaunasi vienas didelis užterštas gilus upelis. Nėra nieko blaivaus, tik stipri nesąmonė. Tik aš pati galiu sau padėti, pati galiu išsigydyti savo ligos pradžią. O, kas jei ji man yra būdinga nuo tokio amžiaus..? Kai būsiu sena, liga progresuos ir baigsiu savo laimingas dienas viena. Psichiatrijos ligoninėje numalšinta vaistais. Self esteem yra minusiniame lygmenyje. Atvaizdas žiūrint į bet kurį paviršių, kuris turi sugebėjimą atspindėti fotonus, verčia nusisukti. Ten matau tik skirtingas personas, kurios niekaip tarpusavy nedera. Ne, užbaigti visko aš nenoriu. Savotiškas pasitenkinimas tai jausti, vienai mano pusei tai patinka. Kitos pusės, kurių dar begalybė, veržiasi tolyn, aukštyn. Bet nei vienoje nėra manęs. Nei vienos dalelės manęs. Nei vieno atomo su sveiku branduoliu. Manęs tiesiog nėra, yra daug visko, tačiau manęs nėra. Kur ieškoti? Kur giliau įmanoma knistis? Nėra jokio kelio, šachtos užgriuvusios neatkasamai. Nėra manęs. Dar neteko pajusti savęs nei karto. Nebent tada, kai aš ieškau dar tų pusių. Bet jų jau per daug.. Ne.. Daugiau tikrai nereikia! Reikia susitvarkyti gyvenimą, pasimti teisingą kelią. Kurį? Kuris yra MANO, jei toks dalykas kaip 'aš' neegzistuoja šitame kūne? Tai tik kūnas su siela, su paprasta siela, kuri neturi nieko. Neturi nieko tokio, kas būtų mano. Ji gyvena kreive, kuri pakilusi ir nusileidusi vienu metu. Paprasta pilkuma, kad ir kaip aš bandyčiau ją nuspalvinti įvairiau, ką jau kalbėti apie vieną ir tą pačią spalvą, spalvą, kuri nėra pilka. Manęs nėra... Ir nebus dar ilgai. Visos įmanomos neracionalios jėgos iš manęs šaiposi. Aš gavau per daug logikos, kad jas suprasčiau, kad suprasčiau kaip jos veikia, kad galėčiau jas perprasti ir jų nepaisyti arba jų vengti. Nepriskiriu 'savęs' niekam, bet ir priskiriu visiems. Manyje pilna visko, tik ne manęs. Aš per daug įvairi, kad galėčiau būti pastovi, ypač tada, kai tą pastovumą aš dievinu. Mane nuraminti darosi vis sunkiau, man pačiai tenka dėti vis daugiau pastangų save mėgti.
Mintyse kartais viskas tobula būna. Gal tegul taip ir lieka.. O, kad ta logika ir racionalumas dingtų iš manęs.. Žudyti dienas, ardyti save. Jei jau taip yra, tegul lieka iki galo! Jeigu jau toks pasisekimas svarbiausiame dalyke gyvenime turi atnešti bent kiek laimės..? Jeigu tai turi suteikti vilties ir valios laukti..?
Shizo............
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą