Viskas taip lengvai lūžta... Viskas taip trapu... Gali atrodyti kiek nori stipru, reikia tik tinkamo įrankio tai suskaldyti. Užtektų, rodos, ir vieno kirčio. Bet dažniausiai prireikia viso gyvenimo. Viso gyvenimo apgavysčių, melo bei naivuolių atleidimo. Bet juk jie išlošia. Energetiniame lygmenyje. O kaip mūsų dimensijoje? Atrodo, jog energijų sąveikavimas čia vyksta visiškai atvirkščiai, bet mes vis stengiamės jį paaiškinti logiškai.
Ar aš viską padariau blogai? Ar tu padarei viską blogai? Tu liepi atsiprašyti, bet nesi auka. Išsiaiškinau, jog esu auka ir vien dėl to tu save tokia laikai? Tai nėra racionalu, nes tvirčiausias yra paskutinis žingsnis. Jis lemia viską. Ir reiškia viską.
Bet tavo bukumas... Ir kaip tu, galingasis ir garbingasis, mylimas ir protingas vyre, sugebėjai parkristi prieš tokią menką būtybę... Kai tavo atžala sugeba sutriuškinti savo protų tą niekingą būtybę, o ji, iš durnumo besiraičiodama dar bando kažką pasakyti.. Tik gaila, kad nebesigirdi jos mielo ir švelnaus balselio. Gal ta didi būtybė supras..? Nors.. Jei per tiek metų nesuprato. Kodėl geros mintys tik dabar turėtų ateiti? Aha, tikrai..
Beveik susitaikiau su naujomis mintimis. Jos jau gyvena su manim, aš vos ne su jomis. Gal taip bus geriau? Gal tai turi būti, gal ši gyvenimo linija būtent ten veda? Per daug ramiai jau išbuvau. Sukrėtimai visai naudingi. Viską iškuičia, iškuičia, suverčia aukštyn kojom, paskui bent jau turiu ką veikti, kol tvarkysiuosi.. Ha, sugalvojau. Gal netvarkyt? Paliksiu viską taip. Dabar visai gerai. Pailsėsiu, galvos nebeskaudės, pasigėrėsiu gamta, o visa kita lai būna many kaip buvę. Juk sveikas protas užkonservuotas tupi ramiai sau kamputy, kai reikės, panaudosiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą