Aplankė tikras Sleepless Square. Vaikščiojau nemigoj ilgai ir nuobodžiai. Erzino kiekvienas paprastas garselis išleistas belenko. Žinojau, kad anksti keltis.. Ir norėjau miegot, bet man nepavyko.. Galvojau tada. Net kai akis užmerkdavau, pasidarydavo silpna, tai ką kalbėt apie miegą..? Prieš akis ant žalsvos sienos, ant kurios blyškėjo šviesus šešėlis nuo gatvės, krentantis pro ne pilnai užtrauktą užuolaidą, mačiau.. Savo vaizduotės ir atminties padarinius. Keisti daiktai.. Bei dalykai.. Ir tas noras būti panašus į kitą. Anksčiau nebuvo taip. Nebuvo taip, kad gulėčiau ir galvočiau apie kažką, apie ką anksčiau negalvojau. Kad mintyse kurčiausi idealus.. O vėliau pamirščiau kas jie buvo ir vėl pavirsčiau į beasmenį padarą, mėgdžiojantį kitus, tik su savom mintimis. Ir noru pasigirti, noru būti taip pat idealiai, bet neįsivaizduojant kaip tokiai pavirsti ir dar kad sau patiktum! Ir veidas prieš akis..
Raudonos lūpos.. Dailios akys.. Mielas ir nežinia kokį velnią galvojantis žvilgsnis. Kumpa nosis - bet kam tai rūpi? (Negaliu patikėti.. Man rūpi.) Bet.. oh cuteness.
Žiūrint į veidą galima viską pamatyti žmoguje. Net jei jis ką nors slepia. Jei tik gerai įsižiūrėsi.. Matysi giliausias jo mintis. Kada jis domisi, kada susirūpinęs, kada tiesiog pavargęs ir nori miego. Bet visada yra dar kažkas, ką itin gerai slepia arba net pats nežino. Tai itin sunku sužinoti, kad ir kaip norėtum. Net jei žmogus uždaras. Filosofuoti irgi galima valandų valandas, bet ar tai tikslinga? Neblogas būdas išsilieti. O žmonių pažinimas iš akių (jokių būdu ne nuotraukų) gali būti net ir hobis. Stebi jo emocijas, bet kokius žvilgsnio nukrypimus ir visa kita, ką įmanoma matyti neįsispitrijant.
Nenoriu kopijuoti, kad ir kaip man tai patiktų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą